literatūros žurnalas

Arvydas Juozaitis. Čiurlionis. Juodoji saulė

2012 m. Nr. 8–9

Keturių veiksmų drama su prologu ir epilogu

Dramatis personae

MKČ – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
EUGENIJUS – Eugenijus Moravskis, bičiulis, alter ego
SOFIJA – Sofija Kymantaitė, žmona
BRONISLAVA – Bronislava Volman, mūza ir globėja
MARIJA – Marija Moravska, pirmoji meilė
FELICIJA – Felicija Bortkevičienė, Sofijos draugė, žurnalistė
STASYS – Stasys Čiurlionis, brolis
OLECHNOVIČIUS – Pustelniko sanatorijos savininkas ir gydytojas
KELPŠA – Juozas Tallat-Kelpša, Peterburgo konservatorijos studentas
DOBUŽINSKIS – Mstislavas Dobužinskis, dailininkas
DOBUŽINSKIENĖ – Jelizaveta Dobužinskienė, dailininko žmona
BENUA – Aleksandras Benua, menotyrininkas
MAKOVSKIS – Sergejus Makovskis, parodų rengėjas, leidėjas
ANTOKOLSKIS – Levas Antokolskis, Vilniaus dailininkas, mokytojas ir veikėjas
KUNIGAS – Stanislavas Kučinskis, Raudonojo Dvaro parapijos klebonas
I SANITARAS – Juzefas Gurskis, Pustelniko sanatorijos darbuotojas
II SANITARAS – Mečislovas Adamskis, Pustelniko sanatorijos darbuotojas

 

PROLOGAS

 

Skamba preliudas „Ruduo“. MKČ balsas: „Mirties nėra, visa – tik pasaulio tvėrimas.“

Pustelnikas. Palata. MKČ guli ant geležinės lovos, veidu nusisukęs į sieną. Šalia lovos stovi daktaras O l e c h n o v i č i u s

 

OLECHNOVIČIUS. Ar siena, į kurią žiūrite, balta?

MKČ (nejudėdamas). Aš nežiūriu į sieną.

OLECHNOVIČIUS. Palatoje šviesu. Ar siena atspindi šviesą?

MKČ (pauzė). Šviesos niekas neatspindi.

OLECHNOVIČIUS. Jaučiate veidu šilumą?

MKČ. Daktare, palikite mane ramybėje.

OLECHNOVIČIUS (varto užrašus). Pas mane parašyta: jaučia šviesą kaip šilumą.

MKČ. Jūs rašote, jūs sau ir skaitykite.  

OLECHNOVIČIUS. Veidas jaučia šviesą kaip šilumą. Yra ir data, kada pasakėte. Juodu ant balto.

MKČ (atsisuka). Daktare, jūs – juodas žmogus baltu chalatu.

OLECHNOVIČIUS. Tai šis tas naujo. (Užsirašo)

MKČ (atsisėda ant lovos). Vis rašote? Kas visa tai skaitys?

OLECHNOVIČIUS. Paciente Čiurlianis, klausimus čia užduodu tik aš.

MKČ. Norite mane įtikinti, kad čia vis dėlto kalėjimas?

OLECHNOVIČIUS. Čia klausiu tik aš!

MKČ. Štai ir klauskite, o mane palikite ramybėje. Aš jums seniai atsibodęs. Pone Olechnovičiau.

OLECHNOVIČIUS. Tai tiesa: visus metus negaliu su jumis susikalbėti.

MKČ (ūmai susijaudina). Nejaugi metus? Norite pasakyti, kad metai dingo? Jūs pavogėte iš manęs metus?

OLECHNOVIČIUS. Niekas niekur nedingo, šiame sąsiuvinyje viskas užrašyta.

MKČ. Vadinasi, geriausi metai šuniui ant uodegos.

OLECHNOVIČIUS. Deja, aš priverstas konstatuoti, paciente Čiurlianis, kad jūs nepasiduodate progresui.

MKČ. Kam tokiam? Progresui? Ar ir jis juodas kaip jūs?

OLECHNOVIČIUS. Vėl kažkas naujo. (Užsirašo) Ponas Čiurlia

MKČ. Čiurlioni! Čiur-lio-ni, po galais!

OLECHNOVIČIUS (varto užrašus). Pas mane užrašyta: juodoji saulė. Jūs dažnai ją minite. Kas tai?

MKČ. Šuniškas jūsų reikalas.

OLECHNOVIČIUS. Ar tiksliau negalima?

MKČ. Galima. Pažvelkite pro langą: pavasaris atėjo. Užsirašykite datą. Bus bent vienas teisingas užrašas jūsų sumautame sąsiuvinyje.

OLECHNOVIČIUS. Jūsų agresyvumas auga, turiu konstatuoti. (Užsirašo) Daugiau klausimų neturiu, ponas…

MKČ. Čiur-lio-nis!

OLECHNOVIČIUS. Jūs seniai būtumėte perkeltas į geresnę palatą, su pianinu, jeigu…

MKČ. Jeigu ne vidinis konfliktas?

OLECHNOVIČIUS. Žiūrėk, šį tą supratote.

MKČ. Konfliktas tarp Olechnovičiaus – kalėjimo savininko ir Olechnovičiaus – to paties kalėjimo prievaizdo. Susidvejinusi ir pavojinga jūs asmenybė.

OLECHNOVIČUS. Žiūrėk tu man.

MKČ. Ir ko spoksote į mane kaip kareivis į utėlę? Kur mano pianinas?

OLECHNOVIČIUS. Kol kas jūs nesate vertas muzikos.

MKČ. Nevertas? O juk už visa tai jau sumokėta, ar ne? (Ima vaikščioti po palatą) Čia ne sanatorija, o kapinės, pone tardytojau. Duobė iškasta ir antkapis apmokėtas. Belieka sulaukti lavono.

OLECHNOVIČIUS. Visa tai aš jau girdėjau. Bet mes kantrūs. O jūsų globėjai – žemiški žmonės. Jie supranta, kad esate geriausioje privačioje nervų gydykloje. Mūsų reputacijos pagrindas – disciplina. Kol kas jūs neužsitarnavote ne tik muzikuoti, bet ir tapyti.

MKČ. Neužsitarnavau jūsų reputacijos? Tų skelbimų ant turgaus tvoros? Žinote, ko vertas jūsų privatus kromelis? Keliolikos užrakintų vargšų. Tai ir visa jūsų, atsiprašant, reputacija.

OLECHNOVIČIUS. Paūmėjimas. (Atsiverčia sąsiuvinį, rašoApie tapybą ir muziką nekalbėti, nes bemat paūmėja.

MKČ. Pone Olechnovičiau. Jūsų įstaigą reikia paskelbti bažnyčia. Su vargonais ir giesmėmis. Aš sėsčiau prie vargonų kaip tikras kaimo vargonininko sūnus. Duokite šen savo užrašus. (Prišoka prie daktaro, išplėšia iš jo rankų užrašus, varto juos) Kokia šiandien diena? Žiūrėk, kovo 25-oji? Blagoveščė. Paukščiai parskrenda. Taip ir užrašykime: (RašoPer Blagoveščę, paukščių grįžimo dieną, Pustelniko sanatorijai suteiktas šventojo Olechnovičiaus vardas. Taškas.

OLECHNOVIČIUS. Ką jūs sau leidžiate, pone Čiurlioni!

MKČ. Garbė Dievui aukštybėse – pavardę pagaliau ištarė!

OLECHNOVIČIUS. Paciente Čiurlioni! Jūs būsite nubaustas!

MKČ. Ir už bausmę bus sumokėta? (Plėšo užrašus)

OLECHNOVIČIUS. Pagalbos! (Išsitraukia varpelį, ima juo skambinti) Sargyba!!!

 

Įbėga I ir II Sanitarai, vieno rankose tramdomieji marškiniai

 

OLECHNOVIČIUS. Į tramdomuosius jį! Greitai!

I SANITARAS (sugriebdamas MKČ). Kaip įsakysite, daktare.

II SANITARAS. Mušti?

OLECHNOVIČIUS. Po galais – pančioti!

II SANITARAS. Kur dėti?

OLECHNOVIČIUS. Į vakar paruoštą vienutę!

I SANITARAS. Koridoriaus gale?

OLECHNOVIČIUS. Ne Amerikoj, mulki!

I ir II SANITARAI. Bus padaryta, pone daktare.

 

Sanitarai sutramdo MKČ, velka į koridorių

 

MKČ. Ir už tai apmokėta! Muškite!

OLECHNOVIČIUS. Nemušti! (Rankiodamas užrašų skiautes) Akivaizdus paranojos atvejis. (Svarsto) O gal šizofrenija?

MKČ (balsas iš koridoriaus). Apmokėtas! Su pianinu ir oranžerija! Su langu į jūrą – apmokėtas!

OLECHNOVIČIUS. Bus tau jūra! Ir miško pakaks.

 

Gęsta šviesos

 

I VEIKSMAS
I paveikslas

 

Šviesos dėmė scenos gilumoje palengva įgauna lango rėmo formą. Ryškėja vienutės lova,

stalas, dvi kėdės, komoda, krosnis, prie sienos stovi pianinas. Šalia lango – fikusas.

Eugenijus sėdi lango fone. MKČ pusiau gulomis, su tramdomaisiais marškiniais lovoje

 

EUGENIJUS (skaito). Gyvenimas kaip muzika… Girdi, kaip skamba? Gyvenimas, ko jis vertas? Gražiausios idėjos pakimba ore, o kiauliškas gyvenimas velkasi sau toliau kaip benamis šuva… Kiek žodžių! Kiek kilnių ir gražių dalykų… Kurgi tie dalykai?.. Ir ko gi aš noriu? Na kaip, Konstantai? (Sulanksto laišką, įsikiša į kišenę) Ko tu nori?

MKČ (lyg pro miegus). Liaukis. Gana. Nuobodus tu, kipše, net sapnuose.

EUGENIJUS. Aš esu ne nuobodus, bet teisingas. Nesidžiaugi manimi? O juk tavo reikalai gerokai komplikavosi, brolau.

MKČ (sujuda, bando pašokti nuo lovos). Tai tu, Eugenijau? Nejaugi – tu?!

EUGENIJUS. Kosciuš.

MKČ (sušunka). Geniukas! Pagaliau!

EUGENIJUS. Nešauk, aš šalia. Čia pat – ranka pasiekiamas. Kastuk.

MKČ. Netikiu, kad tai tu.

EUGENIJUS. Tu retai kada manimi tikėjai. O aš tikėjau. Ir dabar tikiu.

 

Suskamba G. F. Händelio „Aleliuja“. MKČ bando pakilti, bet marškiniai neleidžia

 

MKČ. Po galais, kaip tu čia patekai?

EUGENIJUS (progiesmiu). Esu dalelė tos jėgos, kuri linkėdama vien bloga, gėrį kuria.

MKČ. Mefistas? Vadinasi, pro kaminą. Arba lango plyšį. Arba aš tebematau tave sapne. Bet juk tu esi Paryžiuje?

EUGENIJUS. Pasigrožėk: Paryžius dabar pas mane. Nesulaukęs pats nutariau aplankyti.

MKČ. Tu neįsivaizduoji, kur jie mane įkišo. Pasaulyje nebebuvo likę vietos, kur mano siela neskraidė, ir ūmai ji atsiduria čia. Pasaulio pabaigoje. Aš tau viską papasakosiu. Tik užverk langą, prašau, pučia.

EUGENIJUS. Štai ir pasikalbėsime. (Užveria langą) Pavasaris, o sniego šiame pasaulio kampe kaip Rusijoje. Paryžiuje kaštanai žydi. (Prieina arčiau, bet rankos nepaduoda) Kostukas. Kosciuš. Amžinai uždusęs, amžinai nusiplūkęs Kostas. Brolau, aš tavęs pasiilgau.

MKČ. Ir aš, mano kaštane.

EUGENIJUS. Palauk palauk: koks tas tavo apdaras? Frakas? Smokingas?

MKČ. Paryžiuje tokio nepamatysi? (Tyla) Ko žiūri akis išpūtęs? Išlaisvink iš tų pančių. Tai tramdomieji marškiniai.

EUGENIJUS. Tramdomieji? Dievaži, užsitarnavai. Prisiminiau, ką mes išpažinome Varšuvos konservatorijoje: kai krūtinėje siaučia štormas, lįsk, brolau, į tramdomąjį fraką. Siaura krūtinei – dvasiai erdvu.

MKČ. Išlaisvink, sakau, žvairy!

EUGENIJUS. Ak, vis dėlto žvairys. Prisiminei ir pasakei. Vadinasi, vis dar nekenti manęs?

MKČ. Atleisk, išsprūdo. Tu buvai ir likai mano vienintelis draugas. Nepaisant nieko.

EUGENIJUS. Nepaisant netgi to, kad aš Paryžiuje, o tu čia, šioje, atsiprašant, vietoje?

 

Anapus sienų suskamba komandos, riksmai, panašūs į kareivių. Sutarška kibirai, paskui viskas nutyla

 

MKČ. Prisipažink: tu moki už šią mano proto sanatoriją?

EUGENIJUS. Draugystė neįkainojama pinigais, Kostai.

MKČ. Todėl ir nenoriu likti tau skolingas.

EUGENIJUS. Čiurlionis – amžinas ubagas, tai žino visi. (Juokiasi) Bet šį kartą ne aš. Už Pustelniko sanatoriją moku ne aš. Pasitenkinau tarpininko vaidmeniu. Keistuolis atsirado, kažkoks Europos kunigaikštis, grafas ar baronas, galai jį supaisys. Jis iš tų, kurie per naktį gali pralošti ir namus, ir tėvynę. Jis tavo paveikslą „Juodoji saulė“ pamatė ir pamišo. Piniginę bemat išsitraukė. Taip, tu dabar įkainotas, Kostuk. Įkainota tavo beprotybė.

MKČ. Juodoji saulė, sakai? Ar aš tokią tapiau? Neatsimenu.

EUGENIJUS. Tu daug ko nebeatsimeni, brolau. O kaip Sofi? Tavo Zoselė? Ar ją dar atsimeni?

MKČ. Niekas neuždraus atsiminti Sofi… (Nutrūksta kaip styga)

EUGENIJUS. Sako, nelanko tavęs? Sofija, Sofi, žavioji Zoselė. Panūdo užmiršti tave? Dingo? Būna. Paliko? Pasitaiko. Nebemyli?

MKČ. Nutilk, mefiste.

EUGENIJUS. Aš atvykau pasikalbėti, Kostai. Ar tau neįdomu?

MKČ. Nutilk!

EUGENIJUS. O aš tavimi dar domiuosi. Netgi sužinau šį tą. Andai išgirdau, kaip ji pasakė: padėjau Kostuką į gerą vietą. Pripažink: elegantiška, beveik paryžietiškas posakis.

MKČ. Ne tau kalbėti apie Sofiją. Ji žino, ką daro.

EUGENIJUS. Ji nieko nebedaro tavo labui. (Rankomis apibrėžia lanką aplink save) Ji tapo gaubtu aplink tave, išretinto deguonies kamera. Joje baigiasi oras.

MKČ. Matau, Paryžius ugdo liguistą fantaziją, Geniuk.

EUGENIJUS (surimtėjęs). Tau blogai, Kostai. Esi padėtas į tokią vietą, iš kurios nebegrįžtama. Keista: ne tu ją pametei, o ji tave. Paliko kaip klošarą po Paryžiaus tiltu.

MKČ. Atvykai papasakoti man apie Paryžiaus tiltus? Žinai, Sofija augina mano dukterį.

EUGENIJUS. Pamanyk! Milijonai vienišų moterų augina vienišių tėvų dukteris.

MKČ. Atvykai pasityčioti?

EUGENIJUS. Mudu amžinai vienas kitą šiepėme. Ar ne puiki taisyklė: nepraleisk progos tobulėti! Bet šį kartą aš dėl ko kitko. Aš atsiradau pasakyti: štai, pasigrožėk, brolau, tavo draugas Eugenijus Moravskis. Ir jis skamba Paryžiuje.

MKČ (pašaipiai). Paryžiaus operoje?

EUGENIJUS. Atspėjai, brolau, aš užkariavau Paryžių. (Išsitraukia iš kišenės laikraštį, prikiša jį MKČ prie veido) Paskaityk: recenzija apie mano simfonijos vakarą. Pabraukiau susižavėjimo šūksnius. Matai? Eugenijaus Moravskio muzika skamba Paryžiaus filharmonijoje, Palė Ruajalyje, Operoje! Salėse su auksiniais skliautais. Laimės viršūnė pasiekta. Štai kada aš pasiilgau tavęs. Savo atvaizdo tavo akyse.

MKČ. Akyse? Ar tu jas dar turi?

EUGENIJUS. Taip, mano gyvenimas pavyko.

 

Eugenijus ima juoktis, užkrečia savo juoku ir MKČ. Skamba J. S. Bacho fuga. Paskui W. A. Mozarto „Nakties serenados“ leitmotyvas

 

EUGENIJUS. Tu netiki? Matau, kad netiki. Bet žinok: jeigu žmogus suskamba Paryžiuje, jis suskamba visame pasaulyje.

MKČ. Tai neišpančiosi manęs iš tramdomųjų marškinių? (Tą akimirką kažkur imama energingai belsti) Nešdinkis, šėtone!

 

Eugenijus dingsta už fikuso. Šviesos gęsta

 

 

II paveikslas

 

Prasiveria langas. MKČ stovi kaip sukaustytas, vis dar su tramdomaisiais marškiniais. Į palatą, perlipdamas palangę, įšoka  S t a s y s

 

MKČ. Nešdinkis, šėtone!

STASYS. Kodėl tu užsirėmei duris?

MKČ. Negali būti. Tai kipšo darbas.

STASYS (eina prie durų, atitraukia nuo jų kėdę, kurios atkaltė laikė užrėmusi rankeną). Kieno, sakai, darbas?

MKČ. Pono iš Paryžiaus.

STASYS. Tikriausiai tai padarė sanitaras. Tik kaip? Ar šitaip užremsi duris išėjęs į koridorių? Aš seniai sakiau: su sanitarais reikalo neturėti. Kiekvieną akimirką pasirengę iškrėsti kiaulystę. Aš ėmiau naudotis langu. (Labai sutrikęs) Kostai, kuo tu čia apvilktas?

MKČ. Tramdomaisiais marškiniais. Ko žiūri, Stasy!

STASYS. Dieve šventas. (Išvaduoja MKČ iš tramdomųjų marškinių. Apsisuka) Žiūrėk tu man: ir pianinas atsirado. (Bando atidaryti dangtį) Užrakintas.

MKČ. Atrakins per mano laidotuves.

STASYS (apžiūri kambarį). Štai kokia ištaiginga tavo paskutinė ola.

MKČ. Stasy. (Pauzė) Tu išvien su jais?

STASYS (sutrikęs). Šitą kambarį man parodė praeitą sekmadienį. Paklausti teikėsi, ar tau tiks. Pagalvok tik: po metų tapo geri. Gal jaučia, kad pinigai senka?

MKČ. Vadinasi, susimokei su Olechnovičium?!

STASYS. Gink Dieve! Manęs jis žmogumi nelaiko. Aš, beje, atsilyginu tuo pačiu.

MKČ. Tu visas kaip nesavas, kas tau?

STASYS. Po savaitės mes paliekame šitą olą. Jeigu reikės – bėgsime.

MKČ. Iš čia? Kur?  

STASYS. Ar maža pasaulyje vietos?

MKČ. Pasaulyje daug vietos. Tiek daug, kad žmoniškos vietos nebeliko. Matai, pianiną įtaisė. Gal ir atrakins. Ir popieriaus su dažais davė. Nėra ko daugiau norėti.

STASYS. Tai niekšai. Vertelgai Olechnovičiui rūpi vien pinigai. Bet mums pakaks kentėti.

MKČ. Aš atsilikau nuo pasaulio. (Ūmai, tarsi praregėjęs) Ir tik vienu džiaugiuosi, kad tu pas mane kiekvieną sekmadienį, kaip į bažnyčią.

STASYS. Už mudu visa savimi mamutė atsimeldžia.

MKČ. Po galais, nejaugi laukia?

STASYS. Visi Druskininkai laukia. (Pauzė) Kur nelauks.

MKČ. Vadinasi, tik ten?

STASYS. Mamutė visai pražilo, tėvas – pats žinai, visad tavimi tikėjo. O sesės? Gula ir keliasi su tavo vardu lūpose. Ilgiau nė vienas nebevalioja laukti. Sveikas tu, Kostai, štai ir laukia.

MKČ. O nesveiko – nelauktų?

 

Skamba simfoninės poemos „Miške“ II dalis. Ūmai sugaudžia bažnyčios varpai

 

STASYS. Varpai. Kaip vaikystėje. Kiekvieną sekmadienį eidavome į bažnyčią, o tėvelis sėsdavo prie vargonų. O dabar? Mamutės akyse tu – šventas paveikslas, poteriauja už tave. Mano Kastukas – ligonis? Negali to būti, – kartoja. Visi, kai leidžia per rankas tavo laišką, kurį surašei per Kalėdas, tik linguoja galvas ir sako: toks ligoniu būti negali. Ir aš stebiuosi, Kasti, tu taip gerai išmanai ūkės reikalus.

MKČ. Už kokias nuodėmes? (Puola ant grindų, ima daužyti į jas galvą) Manęs nėra. Nėra niekur! (Stasys bando atplėšti jį nuo žemės) O Sofija, mano Zosė – kur aš ją rasiu?! Ar ir ji lauks prie mūsų namų stalo? (Pauzė) Tyli? Vadinasi, nelauks. Štai ir atsakymas.

 

Beldimas į duris. Stasys prišoka prie jų, bet nespėja atidaryti – jos prasiveria. Ant slenksčio stovi daktaras Olechnovičius, už jo Bronislava

 

 

III paveikslas

 

Po fikusu sėdi Bronislava. Šviesa, krentanti pro langą, gula ant jos kaip ant marmuro skulptūros. Olechnovičius stovi viduryje kambario, MKČ – prie pianino

 

OLECHNOVIČIUS. Pone Čiurl… lioni, pristatau jums nelauktą viešnią. Ponia Bronislava Volman, iš Varšuvos. Ponia Volman pagerbė mūsų įstaigą. Mes džiaugiamės.

BRONISLAVA. Dėkui, daktare. Prašau dar kartą atleisti, kad sutrukdžiau sekmą dieną. Turiu tik vieną pasiteisinimą: moteriai sunku išsiruošti į kelionę. Namai, rūpesčių karas. Išvyka – visuomet nedidelė evakuacija.

OLECHNOVIČIUS. Prašau dar kartą atleisti, kad jums teko palaukti prie mano kabineto. Formalumai, žinote. Tačiau progresas mūsų sanatorijoje akivaizdus. Pacientas Čiurl… lionis priims jus kaip brangią viešnią. Su garantijomis.

BRONISLAVA. Su garantijomis?

OLECHNOVIČIUS. Pustelnike svečiai jaučiasi saugūs. Mūsų darbuotojas bus čia pat, už durų. Jeigu prireiks pagalbos – štai varpelis. (Deda ant komodos varpelį)

BRONISLAVA. Mačiau, šalia jūsų bažnyčia: ar jos varpai skamba nepakankamai garsiai?

OLECHNOVIČIUS. Kai vidurdienį pakvies sumai, aš lauksiu jūsų savo kabinete.

BRONISLAVA. Kaip pas Dievą užantyje čia, daktare Olechnovičiau.

OLECHNOVIČIUS. Dėkui. Pas mus – akivaizdus progresas.

 

Olechnovičius galantiškai nusilenkia ir ryžtingai išeina

 

MKČ. Bronislava. Nejaugi tai jūs? Ar aš nesapnuoju?

BRONISLAVA. Argi neužuodi mano prancūziškų kvepalų? Gali mane ir paliesti. (Suploja delnais) Aš gyva. Kaip ir tu, Konstantinai.

MKČ. Atleiskite, ponia. Nejaugi tai įmanoma čia?

BRONISLAVA. Tik nesakyk, kad nelaukei manęs.

 

MKČ prieina prie sėdinčios Bronislavos, bučiuoja jai ranką

 

MKČ. Aš neatsimenu, kada pradėjau jūsų laukti. Mudu nesimatėme amžinybę.

BRONISLAVA (nepakildama nuo kėdės apsiveja rankomis MKČ kaklą, prisitraukia jo veidą ir pabučiuoja į lūpas). Tu neatsakai į bučinį?

MKČ. Aš nemoku bučiuotis.

BRONISLAVA. Mes nesimatėme daugiau negu metus? Niekis, tokia klaida nesunkiai atitaisoma. Nurimk, mano berniuk, tavo Bronė vėl čia. Mudu viską bemat sustatysime į savo vietas. Ir kaip aš gyvenau be tavo veido bruožų, šių nepaklusnių garbanų? Bet tu pabalęs, oda kaip popierius. Nedelsiant į laisvę. (Stukteli delnu į pianino dangtį) Užrakintas?

MKČ. Negyvas.

BRONISLAVA. To negali būti, kai aš čia. (Elegantišku judesiu ištraukia iš rankinės raktelį ir atrakina instrumentą. Braukia pirštu per klavišus) Aš džiūstu be tavo muzikos.

 

MKČ atsargiai sėdasi prie pianino. Pamėgina oktavą. Išsyk ima skambinti L. van Beethoveno „Mėnesienos sonatą“

 

BRONISLAVA. Karštinę man įvarysi. Švelnesnį preliudą, prašau.

 

MKČ skambina W. A. Mozarto „Mažąją nakties serenadą“

 

BRONISLAVA. Pakaks. Mano taurė staiga prisipildė.

MKČ. Palauk. (Skambina motyvą) Tai mano vestuvių melodija.

BRONISLAVA. Būtinai reikėjo šitai prisiminti? Nenaudėlis.

MKČ. Kad neužmirštum, jog iliuzijos turi ribas. Sofija pagimdė man dukterį.

BRONISLAVA. Tik pažvelkite į šį pasipūtėlį: pagimdė man! Moterys pirmiausia gimdo sau. O tau patarčiau neįsijausti net į tėvo vaidmenį. Tu visai netinki tokiems reikalams. Įpilsi man šampano?

MKČ. Čia nėra šampano. Čia nėra taurių. Čia nėra nieko.

BRONISLAVA. Kas man darbo, kas čia yra, o ko ne. (Išima iš savo krepšio šampano butelį ir taures) Prašau.

MKČ. Ką gi, Bronislava ir be šampano? Tai būtų neįmanoma. (Iššauna šampano kamštį) Tik aš nenoriu šampano.

BRONISLAVA. Kas man rūpi, nori ar ne.

 

Durys palengva prasiveria. Pasirodo I Sanitaro galva. Bronislava jam mosteli, kad uždarytų duris. MKČ sėda prie pianino ir skambina „Jūros“ leitmotyvą

 

BRONISLAVA. Tu skambini „Jūrą“. Kas tavyje įsiūbavo šią melodiją, nenaudėli? (Apkabina MKČ, sėdintį prie pianino) Aš nusipelniau bučinio. (Pauzė) Ar ne aš toji moteris su saulės kamuoliu rankose?

MKČ. „Bičiulystė“?

BRONISLAVA (atšlyja). Bičiulystė! Pamanyk! Mudu sieja daug daugiau negu bičiulystė.

 

MKČ ima juoktis. Bronislava išsitraukia rūkymo reikmenis, įsideda papirosą į ilgą kandiklį ir, elegantiškai jį laikydama, laukia, kol MKČ įžiebs degtuką. Užsirūko ir pats MKČ

 

BRONISLAVA. Pameni, mudu kartu užsirūkydavome.

MKČ. Būdavo. Kryme. Kur pasaulis visai nepanašus į tikrąjį.

BRONISLAVA. Ir kurį aš tau padovanojau.

MKČ. Už tai liksiu amžinai tau skolingas. Už pasaulio sukūrimo vietą.

BRONISLAVA (ištiesusi jam ranką). Pabučiuok man pirštų galus, nenaudėli, kaip darydavai. (MKČ bučiuoja) Aš padovanojau tau ne vien Krymą.

MKČ. Taigi, amžinas išlaikytinis. (Bučiuoja jos pečius) Kuris nekenčia pats savęs.

BRONISLAVA. Man nerūpi, kaip tu žiūri į save. Svarbiau – kaip į mane. Nebandyk manyti, kad už viską turi būti dėkingas pono Volmano pinigams. Ir aš mokėjau investuoti. Už tai aš verta taurės šampano.

 

Skamba „Jūros“ motyvas. Juodu susidaužia žiūrėdami vienas kitam į akis

 

BRONISLAVA (labai ryžtingai). Mūsų laukia Varšuva.

MKČ. Kas? Ar ji dar yra?

BRONISLAVA. Ji laukia tavęs. (Uždengdama delnu MKČ burną) patylėk ir paklausyk. Be tavęs dangus tapo pilkas ir viskas ant žemės supanašėjo. Pabodo. Taigi, nuspręsta. Aš išnuomosiu tau butą, gal net tuose pačiuose Žuravuose, kur gyvenai. Tu vėl būsi šalia manęs, grįši į miesto salonus. Visi mūsiškiai vėl laukia tavęs pasirodant. Tavo sugrįžimo – kaip Napoleono iš Elbės salos.

MKČ. Iš beprotnamio. Suvulgarėjote, ponia.

BRONISLAVA. Purkštaut beprasmiška. Tu stosi prie dirigento pulto ir vėl būsi kaip karvedys prieš savo armiją. Pirmiausia, žinoma, viskas vyks mano salone. Jame vėl skambės muzika, vėl vyks vakarai! Ak, vėl gyvenimas. Dieve, aš negyvenau visus šiuos metus. Galva neišneša.

MKČ. Tu gyvenai be manęs ir gyvensi. O iš ko gyvensiu aš?

BRONISLAVA. Kostai! Kad nepažeistum savo orumo, tu, žinoma, pats išlaikysi save. Pačiai pradžiai tau atidėta suma, ją galėsi grąžinti kada panorėjęs. Arba užmiršti. Kaip siela geis. O visa kita – kaip įprasta. Fortepijono pamokų aš tau rasiu, vadinasi, rytai ir dienos – tavo, vien tavo darbas. Bet nuo šešių – viskas, mano karalystė. Geresnės išeities nėra. Mūsų laukia taurė, kurią abu išgersime iki dugno. Nebandyk prieštarauti.

MKČ. Taurė? Šampanas?

BRONISLAVA. Ši sanatorija, apsaugok Dieve, yra liguistos vaizduotės vaisius. Tave ištiko neganda kryžkelėje, ne daugiau. Aš viską žinau. Dabar tai jau praeitis. Po savaitės prasideda tavo naujoji ateitis.

MKČ. Ateitis kadaise buvo. O išpuikusių varšuviečių aistros, pasirodo, man nebepažįstamos.

BRONISLAVA (pakelia taurę). Paskutinieji lašai už tavąjį dolce far niente – saldųjį nieko neveikimą Pustelnike. Tuščioje vietoje.

MKČ. Saldus nieko neveikimas? – kaip baisiai jūs klystate, ponia.

BRONISLAVA. Kylame iš pelenų, mano Sfinkse. Šarlataną Olechnovičių tu bemat pamirši. (Trenkia taurę į grindis) Depresija – ne liga! Būk vyras ir – į gyvenimą!

MKČ. Ponia. Man pasirodė, kad štai šitas fikusas (prieina prie fikuso) ir yra visas jūsų Varšuvos gyvenimas.

BRONISLAVA. Nedrįsk man prieštarauti. Antraip iš čia niekuomet neišeisi! Rytoj pat – važiuojame!

 

MKČ pagriebia nuo komodos varpelį ir pradeda juo skambinti

 

BRONISLAVA (blaškydamasi). Liaukis! Beproti! Mudu neišskiriami ir amžinai dviese!

MKČ. Niekuomet mudu nebuvome dviese! Bronė, Bronislava – mano miražas, ne daugiau.

BRONISLAVA. Tu su manimi buvai laisvas – visuomet laisvas. Ir būsi dar laisvesnis, laisviausias, be galo laisvas, Kostai!

 

Durys atsilapoja, ant slenksčio pasirodo  I S a n i t a r a s.

Gęsta šviesos

 

(Pirmo veiksmo pabaiga)

Vytautas Martinkus. Laikinoji sostinė po amžina (?) literatūros saule

2024 m. Nr. 4 / Arvydas Juozaitis. Kauno saulė: miesto epas. 2-oji knyga. – Klaipėda: Eglės leidykla, 2023. – 480 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Arvydas Juozaitis. Klaipėda, arba Rytprūsių pradžiamokslis

2015 m. Nr. 7 / Pagaliau viskas stoja į savo vietas. Čia ne kiemai aplink mus, čia ne namai, čia ne šaligatviai ir ne skverai alsuoja vokiška dvasia – ne, čia pati gyvųjų dvasia, čia mes alsuojame kiemais, namais, šaligatviais ir skverais.

Arvydas Juozaitis. Kai niekas nebijojo mirti

2014 m. Nr. 10 / Žinoma, pasaulis mūsų nesupras. Bet mums turi rūpėti visai kas kita: ar supras XX amžiaus patirtį nešančiuosius jaunoji Tėvynės  karta. Tie žmonės, kuriuos mes vis dėlto pasiryžome pagimdyti. Kad ir menkas buvo mūsų ryžtas…

Arvydas Juozaitis. Napoleonas. 101-oji diena

2013 m. Nr. 11 / Paryžius, 1815 metų birželio 21 dienos rytas. Eliziejaus rūmai. Koridorius, amfilada.
Lyg iš šulinio skamba: „Imperatorius vonioje! Jo didenybė vonioje!“

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Brangiausieji Tėveliai

2013 m. Nr. 10 / Savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė užrašiusi: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Viltis nušvietė artimuosius. Tačiau ji čia pat ir užgeso.

Arvydas Juozaitis. 101 metai be M. K. Čiurlionio. Tabu

2012 m. Nr. 10 / Ką tik nuaidėjo 100-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išėjimo metinės. Skaičių magija primena, kad pasitikęs savo gimimo šimtmetį kūrėjas pateikia paraišką amžinybei, o minint jo mirties šimtmetį patikrinama…

„Metų“ anketa. Kazys Saja, Arvydas Juozaitis, Gasparas Aleksa

2012 m. Nr. 3 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

Arvydas Valionis. Vigilijos Miestui ir valstybei

2011 m. Nr. 11 / Arvydas Juozaitis. Ryga – niekieno civilizacija. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 432 p.

Arvydas Juozaitis. Ak, Valduk: „Aš noriu gyventi“

2011 m. Nr. 10 / In memoriam. Valdemaras Kukulas 1959.11.7–2011.VIII.6 / „Ne, brolau, nekrologo aš tau nerašymu“, – kartojau metų metus. Sakiau tai ir pačiam Valdukui. (Taip vienas kitų ir vadinome, kupiškeniškai: jis mane – Arvydukas, aš jį – Valdukas.)

Arvydas Juozaitis. Širdis Vilniuje

2011 m. Nr. 7 / FELIKSAS. Elgiatės kaip karo lauke: žaibiškas situacijos įvertinimas, ryžtingi sprendimai. Puiku, jūs geros formos. Bet pailsėti niekuomet ne pro šalį. Karų čia nenusimato.

Arvydas Juozaitis. Dangaus lašas

2011 m. Nr. 1 / Pasaulis nėra gailestingas stipriems, ką jau kalbėti apie silpnuosius. Ir nieko nauja po saule, nes permainų laikais, sumaišties ir negandų metais žūsta tiek stiprus, tiek silpnas.

Arvydas Juozaitis. Tauta iš žodžių, arba Es runāju latviski

2010 m. Nr. 10 / Latvijoje per amžius būdavo pavojinga kalbėti latviškai. Tačiau kalba – duona kasdienė, ji maitina žmogų, stiprina. Ištarsi: „Es runāju latviski“ („Aš kalbu latviškai“) – ir įkvėpsi oro, pakelsi savyje vėliavą.